Istorija

 

Šiuo metu veikiančios Lietuvos gamtos draugijos (LGD) istoriją yra labai permaininga ir nevientisa, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusi su Lietuvos valstybingumo raida ir politinės santvarkos padiktuotos ideologijos kaita vykusia XXa. ir XXIa. slenkstyje. Vien todėl teisinga būtų šios visuomeninės – mokslinės organizacijos istoriją skaidyti į tris kokybiškai skirtingus veiklos etapus: 

 

• I. Tarpukario laikotarpio Lietuvos gamtininkų draugija (1931 - 1941)
• II. Socialistinio laikotarpio Lietuvos gamtos apsaugos draugija  (1960 - 1991)
• III. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio Lietuvos gamtos draugija (1995 – iki dabar)

 

I. Lietuvos gamtininkų draugija. Veikė 1931-1944 Kaune ir populiarino gamtos mokslus, propagavo gamtos apsaugą. 1936-40 leido ketvirtinį žurnalą "Gamta". Įkūrėjų tarpe buvo visiems žinomi mokslininkai gamtininkai, kultūros ir visuomenės veikėjai: profesoriai Vl. Lašas, K. Regelis, E. Landau, J. Žilinskas, T. Ivanauskas. 1931 m. gegužės 2 d. jų buvo pasirašyti įstatai, kurie įregistruoti Kauno miesto ir apskrities raštinėje. 1931 m. birželio 19 d. steigėjų susirinkime išrinkta Draugijos valdyba: pirmininkas prof. Vl. Lašas, vicepirmininkas prof. T. Ivanauskas, iždininkas - prof. E. Landau, sekretorius - doc. V. vailionis ir archyvaras - prof. J. Žilinskas.

Steigiamasis draugijos susirinkimas įvyko 1931 m. lapkričio 2 d. Į draugiją įstojo 61 narys. Išrenkama nuolatinė valdyba, kuri taip buvo pasiskirsčiusi pareigomis: pirmininkas prof. V. Čepinskis, vicepirmininkas - prof. Vl. Lašas, iždininkas - doc. L. Vailionis, sekretorius - prof. A. Purėnas, archyvaras - prof. T. Ivanauskas. Revizijos komisiją sudarė prof. P. Jodelė ir prof. R. Šleževičius. 1932 m. gruodžio mėn. 5 d. visuotiniame draugijos susirinkime buvo patvirtintas Lietuvos gamtininkų draugijos pavadinimas. 1936 m. rugpjūčio mėn. 17 d. pakartotinai pertvarkyti Lietuvos gamtininkų draugijos įstatai pagal Draugijų įstatymo reikalavimus buvo patvirtinti Vidaus reikalų ministerio įregistruojant jos būstinę Vytauto Didžiojo universitete. Veikė fizikos ir chemijos, matematikos ir fizikos mokytojų draugija, geologų, gamtos mokytojų; gamtos apsaugos sekcijos. Lietuvos gamtininkų draugija jungė labai plataus profesijų diapazono mokslo įstaigų ir mokyklų darbuotojus: biologus, miškininkus, geografus, geologus, fizikus, astronomus,chemikus, inžinierius ir net matematikus. Draugijos nariai ėmėsi gamtos mokslų populiarinimo darbo visuomenėje. Buvo formuojami gamtosaugos strategijos ir įstatyminės bazės pagrindai. Imtasi organizuoti gamtines rezervacijas ir atkreiptas dėmesys į saugotinus objektus. Tvarkomi Gamtos muziejai. 1936-40 metais buvo leidžiamas draugijos "Gamta" žurnalas keturis kartus per metus, kuris suvaidino organizacinį vaidmenį, platino gamtamokslines žinias ir turėjo neabejotinos įtakos plačiai visuomenei. Gamtos žurnalo steigėjai V. Čepinskis, T. Ivanauskas, V. Lašas, J. Matulis, A. Žvironas.

Vienas svarbiausių Lietuvos gamtininkų draugijos nuopelnų yra tas, kad ji sudarė palankią aplinką pasireikšti daugeliui jaunų gamtininkų ir mokslo darbuotojų, nukreipdama juos ne tik gamtos pažinimo, bet ir gamtosaugos kryptimi. Lietuvos gamtininkų draugijos nariai profesoriai L. Vailionis, V. Vilkaitis, A. Purėnas, A. Dambrauskas-Jakštas, Z. Žemaitis, Pr. Jodelė, Ig. Končius, K. Šleževičius, M. Kaveckis, J. Juodakis, S. Kolupaila, K. Regelis, Vl. Lašas ir kt. neabejotinai turėjo įtakos mokslo raidai tuomet Lietuvoje ir vėliau. Iš draugijos narių išaugo pokario profesoriai: K. Baršauskas, J. Matulis, J. Dalinkevičius, K. Daukšas, A. Jucys, P. Slavėnas, J. Dagys, A. Minkevičius, H. Horodničius, J. Janickas, M. Natkevičaitė-Ivanauskienė, J. Šopauskas, V. Girdzijauskas, K. Bieliukas, J. Valentas, P. Brazdžiūnas, P. Snarskis, A. Puodžiukynas, St. Mastauskas, S. Jankauskas, K. Brundza ir kt., be kurių būtų neįmanoma gamtos mokslo ir bendrai nacionalinio mokslo vėlesnė raida Lietuvoje. Šiuo požiūriu prieškario Gamtininkų draugijos įnašas į Lietuvos gamtos mokslą yra neįkainuojamas. Ji išugdė gamtininkų kartą, kuri tęsė darbus jau kitomis prarastos nepriklausomybės sąlygomis ir rengė naują gamtininkų pamainą.

Politiniai įvykiai 1940 m. lemtingi tolimesnei Lietuvos gamtininkų nepolitinei visuomeninei veiklai. Gamtininkų draugija buvo uždaryta, kaip ir kitos visuomeninės organizacijos. Okupantai nebuvo tikri, kad sugebės riboti ir kontroliuoti visuomenės veiklą ir nukreipti ją jiems pageidautina linkme.

 

              Lietuvos gamtininkų draugijos vadovai:

• Vincas Čepinskis  (1931–1934 m.)
• Antanas Purėnas  (1934–1940 m.)
• Kazys Sleževičius  (1943–1944 m.)

 

II. Lietuvos gamtos apsaugos draugija  veikė 1960 – 1991 metų laikotarpyje Vilniuje. Lietuvos gamtos apsaugos draugija įsteigta Lietuvos Mokslų akademijos prezidiumo ir Gamtos apsaugos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos iniciatyva. Steigiamoji konferencija įvyko 1960 m. lapkričio 22 d. Nors draugija įkurta sovietmečiu, bet ji veikė iš esmės remdamasi 1931 m. įkurtos Lietuvos gamtininkų draugijos tradicijomis ir nuostatomis., prof. Tado Ivanausko Medžių sodinimo komiteto, įkurto 1923 m., ir taip pat J. Tumo-Vaižganto 1921 m. balandžio 6 d. įkurtos Lietuvai pagražinti draugijos principais. Lietuvos gamtos apsaugos draugijos veikla 1960–1967 metų laikotarpiu nepasižymėjo aktyvumu ir masiškumu – draugijos skyriai ir būreliai dar tik kūrėsi miestuose, rajonuose, kolūkiuose, pramonės įmonėse, kultūros – švietimo įstaigose, neturėjo nė vieno etatinio darbuotojo, galinčio nuolat atlikti organizacinį bei koordinacinį darbą. Iš esmės draugijos veikla pasikeitė po 1967 metų, kai draugijos antrojoje konferencijoje Respublikinės tarybos pirmininku (pakartotinai) išrenkamas Botanikos instituto direktorius dr. Karolis Jankevičius, o jo pavaduotoju (etatiniu) – žurnalistas Juozas Stasinas, nuo 1963 metų dirbęs Gamtos apsaugos komitete vyr. inspektoriumi gamtos apsaugos propagandai ir, pirmininko Viktoro Bergo pavedimu, kuravęs besikuriančios Gamtos apsaugos draugijos veiklą.

1960–1991 metų laikotarpiu, iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos gamtos apsaugos draugijos skyriai veikė visuose šalies miestuose ir rajonuose bei vienijo apie 430 tūkst. narių, susibūrusių 4500 pirminių organizacijų. Draugijos struktūroje veikė 15 mokslinių-metodinių komisijų: Vandens apsaugos ir racionalaus naudojimo, Oro apsaugos, Miškų ir augalų apsaugos bei rekreacijos, Dirvų apsaugos ir racionalaus naudojimo, Kraštovaizdžio architektūros (parkotvarka), Kraštovaizdžio apsaugos ir jo formavimo, Geologinių ir archeologinių paminklų apsaugos, Faunos apsaugos ir racionalaus naudojimo, Gamtinės aplinkos sanitarijos ir kovos su triukšmu, Teisinių ir ekonominių gamtosaugos problemų, Gamtosaugos visuomeninės kontrolės, Propagandos, Darbo su jaunaisiais draugijos nariais, Darbo su aukštosiomis, spec. vidurinėmis ir profesinėmis technikos mokyklomis ir kt. Plačią veiklą visuomenės ekologinio švietimo srityje vykdė Gamtos apsaugos liaudies universitetas, įkurtas prie Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinės tarybos ir draugijos miestų, rajonų skyrių. Gamtos apsaugos liaudies universitetui vadovavo Lietuvos Mokslų Akademijos akademikas-sekretorius Leonardas Kairiūkštis. Draugijai priklausė vienas populiariausių žurnalų „Mūsų gamta“

Žurnalas leistas 1964–1996 m., jo vyriausiuoju redaktoriumi visą šį laikotarpį dirbo rašytojas ir žurnalistas Rimantas Budrys, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju - Julius Geležauskas, atsakinguoju sekretoriumi Vytautas Klovas, skyrių redaktoriais - Zenonas Butkevičius, Sigitas Geda, Ona Pempienė, meniniu redaktoriumi - Antanas Kazakauskas. Žurnalo redakcinę kolegiją sudarė: Vaidotas Antanaitis, Viktoras Bergas, Vytautas Gudelis, Česlovas Kudaba, Antanas Stancevičius, Juozas Stasinas, Kazys Šešelgis ir kt.

Lietuvos gamtos apsaugos draugija kasmet rengė mokslines- praktines konferencijas,pavyzdžiui, "Melioracija ir kraštovaizdis", „Chemija ir gamtosauga", "Mokykla ir gamtosauga", seminarus poilsiaviečių prie vandens telkinių įrengimo, gamtosaugos kolektyviniuose soduose, gamybinių ir gyvenamųjų teritorijų tvarkymo ir kitais klausimais. Draugijos respublikinė taryba, skyriai ir pirminės organizacijos rūpinosi gamtos paminklų apsauga, organizavo aplinkos tvarkymo, želdinimo talkas ir projektų rengimo darbus, skelbė laikraščių, žurnalų, televizijos ir radijo laidų konkursus gamtosaugos tema, poilsiaviečių apžiūras, leido literatūrą, dalyvavo televizijos ir radijo laidose, gamtos apsaugos konkursus tarp mokyklų, rengė ir leido literatūrą. Išleistos knygos: „Kol nevėlu…“ (1970 m.), „Gamta ir žmogus“ (1972 m.), mokymo vadovėlį „Gamtos apsauga“, normatyvinių aktų rinkinį „Gamtos apsauga“ (abu 1976 m.), mokslinių straipsnių rinkinius „Žemė brangiausias turtas“, „Gamtos apsauga ir mokykla“, „Melioracija ir kraštovaizdis“, „Chemija ir gamtos apsauga“, proginį leidinį 1991 m. „25 visuomeninės gamtosaugos metai“, Antano Tauro knygas: "Landšafto architektūra kaime", "Grožis mūsų kaime", "Menas gamtoje" ir kt. Visuomenė ypač vertino įtaigių spalvotų plakatų ir foto parodų gamtine tematika komplektus.

Penktajame Lietuvos gamtos apsaugos draugijos suvažiavime, įvykusiame 1991 m. Šiauliuose, pakeistas draugijos pavadinimas. Nepriklausomoje Lietuvoje jai suteiktas Lietuvos gamtos draugijos vardas.

 

              Lietuvos gamtos apsaugos draugijos vadovai:

• Karolis Jankevičius – (1960–1982 m.)
• Vytautas Lukaševičius – (1982–1988 m.)
• Alfonsas Merkys – (1988–1991 m.)

 

 III. Lietuvos gamtos draugija. Pradėjo veiklą po 1991m. įvykusio Penktojo Lietuvos gamtos apsaugos draugijos suvažiavimo, kuomet buvo pakeistas draugijos pavadinimas ir    išrinkta Centro valdyba, jos pirmininku paskirtas akademikas Alfonsas Merkys, vyriausiuoju koordinatoriumi (pakartotinai) – Juozas Stasinas.

Šiandieninė Lietuvos gamtos draugija vienija aukštųjų mokyklų ir joms priklausančių institutų, Lietuvos mokslų akademijos ir kitų institucijų darbuotojus bei studentus. Veikia Trakų, Kauno, Mosėdžio ir kt. bendrijos. Draugijoje – 1631 narys (2006 m.). Draugija rengia konferencijas, simpoziumus, paskaitas, parodas, leidžia leidinius. Tikslas – ugdyti žmonių dorovę, aplinkosauginę sąmonę ir kultūrą, dalyvauti ekologinėse ekspertizėse, saugoti, remti ir skatinti gamtotyros, gamtonaudos ir gamtosaugos veiklą.

             

              Lietuvos gamtos draugijos vadovai:

• Alfonsas Merkys – (1991–1995 m.)
• Algirdas Gaigalas – (1995–2009 m.)
• Bronislovas Karmaza – (2009 – 2011m.)
• Ričardas Skorupskas – (2011 m.)